Aš guliu po smėliu, po vandeniuMitas, kaip žmogus tapo akmeniuKūnas jo giliai, tokia masėGali bandyt, vistiek neprisikasiAnt to kapo naują kaimą statoIr po šimto metų akmenį jie radoDabar jos švelnios rankosLiečia briaunas, lūpas prideda ir tyliai sako„Tu šaltas ir belaikis, kaip akmuo”„Turbūt dar nežinai, kaip pasiduot”„Kodėl tau reikia viską kontroliuot?”Mano planas krenta, kaip dominoPusto audra, reikia pogulioKaimas po kopom, man gaila joAtrodo, kad ten buvauŠitam mieste nebėra pavėsioJaučiuos, kaip botas iš paveikslėlioGatvės po vandeniu, jas užliejoIr kur mes pasidėjom?„Tu šaltas ir belaikis, kaip akmuo”„Turbūt dar nežinai, kaip pasiduot”