Be tavęs aš nulisCo-dependentAtsigulęsVidury kambarioSninga dulkėmDar tik rugpjūtisMano odaKaip vaga upėsTokia išdžiūvusValtis dužo, pramušė dugnąAnt langų dabar kabo burėsAš slepiuosi tik viduj, nesEit kažkur – tai kaip žengt į ugnį
Kiek šita diena gali tęstis?Ji vistiek niekur nenuvesČia geriausiu atveju testasManiau nuramins gal menasMuziejuj spyrė nerimasPrakalbo drobės senosSakė, kad pasaulis degaSako ‘jų akys stebi’Daug priešaky, bet žiūrėsiu per petįMano ID vėl slepiasMano EGO padarytas iš medžioDabar jisCrashinaKelias į kambarį gretimąDar palaikyk savo petį manPer jį perėmiau nerimą
Bandai ir vėl atidaryt, bet nėra niekoUžsirakinęs visą dieną pasiliekuIlgi šešėliai, nuo šviesos viduj slepiuosiDabar žinosiIr nieks nesikeičia, trapus, kaip krištolasNesutaisysiu šitaip, nes naudoju lipaląBet kai šalia tu būni, aš tavo įkaitasBet tiktaiIki kol, iki kol, iki kol
Aš vandeny vėl pamečiau prasmęAš sugrįžau į tą patį taškąDar kątik laikiau delne visatąBet be penkių darbų man šakėsAš tarp žmonių tampu toks matomasJie mano, kad mano vidų matėKaip lietus vėl pila sakiniusKartais kandžiojasi, kaip kalės
Bet aš lieku vėl užsidaręsPro plyšį lendą mintys negerosŽiūriu žemyn, nes ant krašto kabomVienatvės laisvė mane apgavoStiklinės akys iškrito, bėga pačiosKol sukuosi rataisRidenuosi laiptaisBet ji to nematė
Tu nieko nemateiŽinok geriau jau taip
Bandai ir vėl atidaryt, bet nėra niekoUžsirakinęs visą dieną pasiliekuIlgi šešėliai, nuo šviesos viduj slepiuosiDabar žinosiIr nieks nesikeičia, trapus, kaip krištolasNesutaisysiu šitaip, nes naudoju lipaląBet kai šalia tu būni, aš tavo įkaitasBet tiktaiIki kol, iki kol, iki kol