Pirmąkart akis atmerkus ir įkvėpus oro, sušukaiPabuskit, jūros, man, pabuskit man, miškaiTavo saule patekėsiu, nušvisiu dangumiAr išgirsi, patikėsi – kalbėjai su savimi
Pirmąkart ant kojų atsistojai ir į tolį išėjaiKalbėkit, miestai, man, kalbėkit man, veidaiSusigėrė tavo žingsniai pilkuos žmonių keliuosSaulės veidas išsibarstė po žemę spinduliuos
Nes ten – kūnas dangausNe žvaigždė, o žmogausNesuprasta nauja planeta
Pirmąkart save išvydai nusirengus upėj atspindyKai laikas neša dangų, tu viena liekiAr nuplaus kas tavo tyliai ištartus žodžiusKas nuėjęs saulės kelią, į mane bus panašusKai žodžius surasim ir žaizdas paversim savo spinduliaisKai visa išgyvensim ir tapsim vėl namaisTavo laisvę įrašysiu krūtinės viduryGiesmių giesmę, tavo meilę – gražiausia, ką turi
Nes ten – kūnas dangausNe žvaigždė, o žmogausNesuprasta nauja
Nes ten – kūnas dangausNe žvaigždė, o žmogausNesuprasta nauja planeta